Apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" sužinojau tais pačiais metais, kai ji pradėjo eiti. Sužinojau ne tik iš Vakarų radijo pranešimų, bet tekdavo ją ir "gyvą" paskaityti. Mat mano brolis Šarūnas Boruta, studijuojantis Kauno politechnikos institute, dalyvavo studentų žygeivių ir Eucharistijos bičiulių sąjūdyje. Jis "Kroniką" gaudavo, parnešdavo namo ir visi ją skaitėme. Mama ją slėpdavo brolio mažosios dukrytės lopšyje arba bičių avilyje: jeigu saugumas ir darys kratą, vargu ar drįs lįsti prie bičių avilio.
Rašyti žinutes "Kronikai" pradėjau 1973 m., paskatintas kun. Jono Lauriūno SJ. Dažniausiai jos būdavo iš universiteto gyvenimo.
Paskui, paprašytas tėvo J. Lauriūno, versdavau į lietuvių kalbą žinutes, gautas iš Rusijos ir Ukrainos, ir duodavau seselėms, kad jos nuvežtų jam į Kabelius. Tik vėliau, kai po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto pradėjau dirbti "Kronikoje", supratau, kad šis vežiojimas buvo visai nereikalingas: jos nuveždavo ir atgal atsiveždavo, nes informacija "Kronikai" ėjo per jų rankas. Toks buvo pirmasis bendradarbiavimas. Aš suvokiau, kad man nereikia žinoti, kas leidžia "Kroniką": svarbu, kad ji eina, kad informuoja pasaulį apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimus.
Noriu būti kunigas
Dirbdamas Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute ir studijuodamas neakivaizdinėje aspirantūroje bei ruošdamas disertaciją, maždaug nuo 1973 m. pradėjau mokytis pogrindinėje Kunigų seminarijoje. Egzaminus laikyti tekdavo pas t. Joną Lauriūną, jėzuitų provincijolą t. Joną Danylą. Jie siųsdavo pas t. Vaclovą Aliulį MIC ir marijonų provincijolą t. Pranciškų Račiūną, turbūt norėdami, kad jie geriau pažintų pogrindinėje Seminarijoje kunigystės siekiančius kandidatus.
1982 m. rugpjūčio mėnesį gavau kunigystės šventimus ir tų pačių metų lapkričio mėn. išvykau į Ukrainą, tikėdamasis ten oficialiai įsidarbinti kunigu (kaip kad buvo pavykę pogrindinę Seminariją baigusiam kun. Vytautui Merkiui SJ). Tačiau po mėnesio vietos saugumiečiai pareikalavo, kad per 24 vai. išvykčiau iš Ukrainos.
Į Lietuvą grįžau 1983 m. sausio pradžioje. Kaip tik greitai prasidėjo represijos prieš TTGKK narius ir "Kronikos" leidėjus: 1983 m. sausio 23 d. buvo areštuotas kun. Alfonsas Svarinskas, o gegužėje - ir kun. Sigitas Tamkevičius.
Su kun. S. Tamkevičiumi palaikėme artimus santykius nuo mano kunigystės šventimų: jis susitarė su vysk. Julijonu Steponavičiumi, kad man suteiktų šventimus mažytėje Skaistgirio bažnytėlėje, lydėjo į ten ir su kun. Leonardu Jagminu SJ buvo vieninteliai mano kunigystės šventimų liudytojai. Grįžus iš Ukrainos dažnai tekdavo pas jį apsilankyti ir talkinti pastoraciniame darbe.)
Kuomet vyko kun. A. Svarinsko teismas ir kun. S. Tamkevičiui reikėjo į jį važinėti, jis pasikvietė mane, kad jį pavaduočiau. Prieš vykdamas į teismą jis paėmė rašymo lentelę, rašiklį (kurie paprastai padėdavo mums kalbėtis, idant "besiklausančios sienos" neišgirstų) ir užrašė: "Jeigu reikės, paglobok, pasirūpink "Kronika".
Aš tuos žodžius suvokiau kaip rūpestingą apsidraudimą, jeigu jam kas nutiktų. Buvau įsitikinęs, kad darbui "Kronikoje" yra geriau pasirengusių žmonių - iš TTGKK narių -ir jie galėtų tai geriau atlikti. Na, nebent jau nebūtų kam. "Gerai, jeigu to reiks", - atsakiau raštu.
Darbas "Kronikoje"
Nujaučiau, kad "Kronikos" leidybos centras yra Kybartuose, tačiau niekad apie tai nekalbėjome. Kai areštavo kun. S. Tamkevičių, "Kronikos" leidybos krizė neištiko: jo viskas buvo taip suorganizuota, kad kitam numeriui buvo ir informacijos pririnkta, ir techninė bazė paruošta, ir seserys vienuolės tam darbui tęsti parengtos, pajėgios bei pasiryžusios. Jos ir išleido pirmąjį numerį po jo arešto. Aš buvau savotiškai nusiraminęs, kad bus kam be manęs perimti tą darbą. Tačiau rugpjūčio pabaigoje, vykstant seselių rekolekcijoms, į mane kreipėsi Eucharistinio Jėzaus kongregacijos generalinė vyresnioji, kad padėčiau leisti "Kroniką".
Jau iš anksčiau buvau pažįstamas su ses. Gerardą Elena Šuliauskaite, viena iš pagrindinių kun. S. Tamkevičiaus talkininkių "Kronikos" leidyboje. Su ses. Gerardą ir ses. Pija Brony te Vazgelevičiūte kalbėjomės: aptarėme, kaip atrinkti ir suskirstyti gautą medžiagą (kas tinka "Kronikai", o kas "Aušrai"), kaip ją parengti ir kiekvienam numeriui gauti vyskupo tremtinio J. Steponavičiaus - Žagarėje - bažnytinę aprobaciją). Būdamas "nepririštas" prie jokios parapijos (RRT įgaliotinis pogrindinę Kunigų seminariją baigusiems neduodavo "kulto tarno" registracijos pažymėjimo, be kurio oficialiai nebuvo leidžiama eiti kunigo pareigų) ir važinėdamas po visą Lietuvą, kas keli mėnesiai vis apsilankydavau Žagarėje su naujo "Kronikos" numerio medžiaga. Kartais nuveždavo seserys. Svarbiausia buvo suderinti tą medžiagą, kurioje buvo minimas nederamas kai kurių kunigų nuolaidžiavimas valdžiai. Dėl jos reikėdavo sužinoti vyskupo nuomonę ir gauti jo aprobaciją: lengvabūdiškumas čia buvo neleistinas.
Atvežtus straipsnius vyskupas skaitydavo įsijungęs radiją, kad tylios kalbos neišgirstų nematomos ausys. (Paskui, grįždamas į Vilnių, tą radijo aparatą paliko man.) Skaitydavo tyliai, bet kai prieidavo kokią jį sudominusią, intriguojančią vietą, nejučiomis imdavo garsiai komentuoti. Tekdavo pridėti pirštą prie lūpų ir įspėti: "Ekscelencija, Ekscelencija... " Jis nusišypsodavo, pagarsindavo radiją ir toliau skaitydavo.
Bandymas išsaugoti įprastinį "Kronikos" stilių
Vysk. J. Steponavičiaus nuomonė buvo labai vertinga. Jis nenorėjo, kad būtų spausdinama anoniminė informacija, už kurią tarsi niekas nebūtų atsakingas. Pavyzdžiui, vienas jaunas kunigas parašė gerą straipsnį apie šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą. Vysk. J. Steponavičius perskaitė ir sako: "Jei jis būtų su tikinčiųjų parašais ir pasiųstas valdžiai, tada jis turėtų visai kitą vertę ". Po 2 ar 3 numerių vis dėlto jį įdėjom. Vyskupas nusišypsojo ir sako: "Na, jei dar vienas, tai nieko; tik žiūrėkim, kad "Kronika " nepasidarytų anoniminių skelbimų vieta".
Kita svarbi problema, kurią teko spręsti su vysk. J. Steponavičiumi, tai TTGKK likimas ir jo santykiai su "Kronika". Mat po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų kiti TTGKK nariai taip pat buvo persekiojami ir jie ėmė skelbtis veiklą nutraukia. Tada šį Komitetą - jau kaip pogrindinį -ėmėsi atkurti kun. Juozas Zdebskis. Tačiau tą jam daryti buvo nepatogu, nes, prisidėjus ir KGB klastai, dar 1980 m. jis iš šio Komiteto buvo atleistas. Dabar, kai anie nariai pareiškė, kad veiklą nutraukia, jam savavališkai tą daryti netiko. Tačiau kun. J. Zdebskis nerimo: jis buvo įsitikinęs, kad Komitetas turi būti ir veikti.
Kai aš pradėjau globoti "Kroniką" ir ji toliau ėjo, kun. J. Zdebskis vis nerimo, kas dabar vadovauja jai. Jis visus metus bandė išsiaiškinti, ir mes tą žinojome. Kitų metų pavasarį, po areštų, vienų rekolekcijų metu Eucharistiečių vyresnioji ses. Ksavera Julija Kuodytė priėjo prie manęs ir sako: "Aš negaliu kun. J. Zdebskiui nesakyti, kas dabar globoja "Kroniką".
Pogrindinio TTGKK Įsteigimas
Kai po to su kun. J. Zdebskiu susitikau, mūsų pokalbis buvo labai dalykiškas: sprendėme to pogrindinio komiteto ir "Kronikos" santykių klausimą. Netrukus su juo (vairuojant Sauliui Kelpšai) nuvažiavome pas vysk. J. Steponavičių. Paėmę jį draugėn, nuvykome į Latvijos miškus ir ten aptarėme reikalą. Buvo nuspręsta, kad pogrindinis TTGKK teveikia, o jo dokumentai "Kronikoje" bus skelbiami informacijos forma, t. y. jų turinį perpasakojant savais žodžiais.
Pogrindinio TTGKK nariai kartkartėmis susirinkdavome, aptardavome "Kronikos" leidybos, jos perdavimo į Vakarus ir kitas Bažnyčios problemas. Jei reikėdavo kokiu nors klausimu griežtesnio pareiškimo, parengdavome ir pogrindinio TTGKK vardu pasiųsdavome jį valdžiai. Šio Komiteto susirinkimuose dalyvaudavo kun. Juozas Zdebskis, kan. Gvidonas Dovidaitis, kunigai Petras Dumbliauskas SDB, Antanas Gražulis S į ir aš. Dažniausiai rinkdavomės Tabariškiuose (prie Kauno) pas kun. P. Dumbliauską arba pas kun. G. Dovidaitį Pilviškiuose.
Bandymas "Kroniką" dubliuoti
Po kun. S. Tamkevičiaus arešto "Kronikos" leidyboje iškilo ir nenumatytų sunkumų. Pirmasis po arešto išleistas "Kronikos" numeris Lietuvoje paplito negreitai. Spalio mėnesį išleidome antrąjį numerį. Per Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus lapkričio mėnesį paaiškėjo, kad kažkieno yra išleistas visai kitas to pirmojo poareštinio numerio variantas, kuriame skelbiama ne šiandieninė informacija, o straipsniai apie praeito šimtmečio Kražių skerdynes ir pan. Ši žinia kėlė nerimą, nes teko girdėti, kad kun. S. Tamkevičiaus byloje tardomiems liudytojams saugumiečiai pasakoja, kad po kun. S. Tamkevičiaus arešto visiškai pasikeitė "Kronikos" tematika ir stilius. Kėlė nerimą dėl to, jog tuo jie norėjo įrodyti, kad kun. S. Tamkevičius buvo "Kronikos" redaktorius.
Gal tai ir geros intencijos žmonių buvo padaryta, norint, kad nenutrūktų "Kronikos" leidyba?.. Bet mums tai sukėlė labai didelį nerimą, juolab kad tas naujadaras, nežinia kieno išleistas numeris, įtartinai greitai pasiekė Vakarus (nors jau buvo gautas ir mūsiškis, tikrasis numeris). Ieškojome būdų, kaip pažymėti tikrąjį į Vakarus perduodamą "Kronikos" numerį.
KGB daromas spaudimas Kybartuose
Kai kas nujautė, kas dirba atsakingiausią darbą "Kronikos" leidyboje, ir akys krypo į Kybartus. Buvo dedama pastangų ir daromas spaudimas, kad pagrindinės "Kronikos" leidėjos ir perdavimo į Vakarus talkininkės seselės būtų pakeistos kitomis. Tokių norų buvo net iš kongregacijų. Be abejo, tokios"reorganizacijos"būtųlabaipakenkusios jau nusistovėjusiems leidėjų ryšiams, darbo ir į Vakarus perdavimo darnai. Vysk. J. Steponavičius tam nepritarė ir tokias iniciatyvas pristabdydavo. Sprendžiant šiuos klausimus teko dalyvauti ir man, kaip kongregacijų dvasios tėvui. Sunku pasakyti, kiek čia buvo saugumo inspiracijos, kad apsunkintų "Kronikos" leidybą, ar kai kieno nuoširdaus noro padėti. Šitie dalykai "Kronikos" leidėjams kainavo daug nervinės įtampos ir rūpesčio. Iš tų laikų tai buvo sunkiausios dienos.
Žinių "Kronikai" rinkimas
Man važinėjant po visą Lietuvą, išsiplėtė informacijos geografija. Tai sunkino saugumui "Kronikos" informacijos ir leidybos šaltinių paieškas. Kita vertus, buvo problemų ir dėl straipsnių, gaunamų iš kitur. Ateidavo superpatriotiškų straipsnių ir eilėraščių. Kartais informacija būdavo labai iškreipta. Būgštavome, kad tai gali būti saugumo darbas ir kad šių straipsnių popierius gali būti pažymėtas cheminėmis arba radioaktyviomis medžiagomis. Įtarimą sustiprino įvykiai, kai šiems straipsniams pakliuvus į Šiluvos ir Josvainių bažnyčias (kaip tarpinius perdavimo punktus), į jas buvo įsilaužta. Neretai informaciją tekdavo tikrinti ir atsijoti. Vysk. J. Steponavičius būdavo nepatenkintas spausdinama poezija; sakydavo: "Faktų, tik faktų!" Bet reikėjo ir poezijos. Vysk. J. Steponavičius, perskaitydavo vėl ir vėl pasakydavo: "Tik žiūrėkit, kad būtų ne per daug ir ne per tirštai poezijos ".
Mano pareiga buvo sudėstyti rašinius ir parašyti vedamąjį straipsnį. Kartais trūkdavo laiko, kartais sąlygų parašyti. Lietuvos Krikšto jubiliejaus metais saugumas itin intensyviai sekė. Į vieną numerį vietoj vedamojo įdėjome tėvo J. Lauriūno pamokslą "Laužyti kryžiai", kuris jau buvo žinomas daugeliui kunigų ir jų naudojamas. Žinojome, kad dėl to nekils jokio pavojaus autoriui: tardomas jis galės pasiaiškinti, kad tas pamokslas buvo daugeliui žinomas. Pabaigoje pridėjome ir savo intarpų. Tėvas J. Lauriūnas pusiau juokais, pusiau rimtai purkštavo po to, kad į jo pamokslą prikaišiojom patriotiškų sakinukų ir visai ekstremistišką pabaigą.
Krizė leidybos darbe
Sukrečiantis įvykis buvo 73-iojo numerio leidyba. Visa šiam numeriui surinkta medžiaga buvo paslėpta Kazlų Rūdoje, slėptuvėje žemėje. O saugumas ten jau lipo ant kulnų: nuo sausio iki lapkričio mėnesio pradžios šalia namo dieną naktį stovėjo mašina, kurioje keisdamiesi kas kelias valandas budėjo sekliai. Niekaip nebuvo galima paimti medžiagos, nes žemė buvo įšalusi: kaposi - girdėsis. Pagaliau šiek tiek atšilus medžiagą ryžosi parvežti ses. Pija. Tikriausiai tarp straipsnių buvo ir saugumo žymėtų lapų, ir ji buvo sekama. Vežti į Kybartus nebuvo galima. Atvežė į Vilnių. (Beje, paėmus iš Kazlų Rūdos medžiagą, išnyko ir mašina su vyrukais.) Tačiau Vilniuje, daugiabučiuose namuose spausdinti rašomąja mašinėle irgi nebuvo galima. Tada iš dalies pas mane, iš dalies pas seseles ranka buvo surašytas šio numerio maketas (2 egz.) ir nutarta vieną egzempliorių nuvežti į Maskvą disidentams, kad perduotų į Vakarus (nes fotografuoti buvo neįmanoma), o kitą bandyti perduoti per turistus. Nuvežti į Maskvą apsiėmė ses. Nijolė Sadūnaitė. Tačiau 1987 m. balandžio 1 d. kratos metu į saugumiečių rankas pakliuvo abu egzemplioriai. (Vieną, ses. N. Sadūnaitės suplėšytą ir įmestą į klozetą, saugumiečiai išgraibė ir suklijavo. Jis yra KGB archyve.) Buvo suimta ses. N. Sadūnaitė, atlikta krata pas ses. B. Vazgelavičiūtę ir E. Šuliauskaitę, tardytos, bet... dar tą patį vakarą iš KGB kalėjimo paleista ir ses. N. Sadūnaitė. Jau buvo prasidėjusi M. Gorbačiovo "pertvarka" ir, matyt, nebuvo gautas iš Maskvos leidimas jas suimti.
Kad būtų išleistas ir į Vakarus perduotas 73-iasis numeris, reikėjo nedelsiant jį atkurti. Atkurti iš atminties, nes visi juodraščiai jau buvo sunaikinti. (Paprastai sudegindavome vonioje ir pelenus suberdavome į klozetą.) Numerį atkūrėme iš atminties ir jis pasiekė Vakarus: Vatikano bei kitos radijo stotys ėmė transliuoti jo žinias. Tačiau atkuriant iš atminties, pora žinučių liko neįdėtos.
Dabar, atsivėrus KGB archyvų durims, pamatėme iš šio numerio skelbtų radijo laidų stenogramas, kurių paraštėse buvo rezoliucijos: "Kodėl praleista šita žinutė?" (Viena iš tokių žinučių buvo apie pro f. P. Dovydaičio minėjimą Pilviškių bažnyčioje.) Jie lygino stenogramose skelbtas žinias su suklijuotų skiaučių ir iš ses. B. Vazgelevičiūtės paimtame sveikame egzemplioriuje skelbtomis žiniomis ir... nesuprato, kad jie jau iš tikrųjų savo rankose turėjo "Kronikos" redakciją; jie manė, kad dar kažkur kitur turi būti ta redakcija ir kad jų paimti 73-ojo numerio egzemplioriai nėra vieninteliai. "Kronikos" likimas buvo ant prarajos krašto...
KGB "Kronikos" redakcijos ieško Kybartuose
Po šio įvykio KGB smaigalys nukrypo į Kybartus. Kone kas savaitė pas seseris buvo daromos kratos. Rasdavo ir svarbių, inkriminuojančių dalykų. Bet jų neareštavo. Neaišku, ko siekė: gal norėjo įbauginti, be areštų užčiaupti? Bet net tokių nuolatinių kratų ir sekimo sąlygomis Kybartų seselės dirbo, redagavo, spausdino, ir "Kronikos" numeriai vienas po kito reguliariai išeidavo. Tai didelis Kybartų seserų -Benos, Birutės, Onutės, Virginijos - didvyriškumas. Tam reikėjo ne tik drąsos, bet ir tvirtos vidinės ramybės, kurią gali suteikti tik tikėjimas ir malda.
Bičiulių Vakaruose pagalba
"Kronikai" leisti reikėjo ne tik pasišventėlių, bet ir lėšų. Juk reikėjo spausdinimo mašinėlių, joms šrifto bent keleto komplektų (kad nebūtų mašinėlėje to, kuriuo spausdinti patys pirmieji egzemplioriai), fotografavimui aparatūros ir t. t. Reikėjo lėšų, kad būtų galima pasiųsti siuntinius už "Kroniką" kalinamiems ir materialiai paremti jų šeimas. Tiek perteikiant "Kronikos" žinias pasauliui, tiek šiuose reikaluose padėdavo JAV lietuviai. Mano laikais fototechnika dažniausiai aprūpindavo iš JAV atvykstantis t. Antanas Saulaitis SJ arba kiti apsilankantys jėzuitai. Kai negalėdavo (ar nežinodavo ką) iš ten atvežti, čia "dolerinėje" parduotuvėje nupirkdavo. Blogiau, kad su jais nebūdavo galima kartu eiti: KGB kaipmat būtų susekę, kam ir kuriuo tikslu perkama ta aparatūra. JAV Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa nupirko 2 ar 3 automobilius labiausiai prisidėjusiems prie "Kronikos" dauginimo ir techninio aptarnavimo. Mano laikais pagrindinis tos technikos tiekėjas ir aptarnautojas buvo kun. Antanas Gražulis SJ: jis rūpindavosi rašomųjų mašinėlių, šrifto pirkimu ir jo pakeitimu, paruoštų perduoti į Vakarus filmų paslėpimu suvenyruose ir kt.
Daug drąsos parodė tuomet Religinėje Šalpoje (JAV, New Yorke) dirbusi Gintė Damušytė. Sovietinė valdžia jai kartais neleisdavo atvykti į Lietuvą ir turėdavo apsistoti Maskvoje. Tuomet susitikti su ja vykdavo kun. A. Gražulis. Jei tokių žmonių kaip ji nebūtų buvę, jei nebūtų pasišventusių Bažnyčiai ir Lietuvai ten, laisvajame pasaulyje, mes ne ką būtume galėję nuveikti. Ačiū jiems!
"Kronika" nustojo ėjusi, kai buvo grąžinta Vilniaus Arkikatedra, kai iš tremties grįžo vysk. J. Steponavičius, iš lagerio - kun. S. Tamkevičius ir kai sovietinei cenzūrai nepaklūstančioje Sąjūdžio spaudoje buvo galima rašyti tiesą. "Kronika" ištesėjo savo pasiryžimą, kad nustos eiti tik tada, kai liausis persekiojimai ir Bažnyčia atgaus laisvę. Kartu su Arkikatedros atgavimu pradėtas leisti žurnalas "Katalikų pasaulis". Dabar yra "Bažnyčios žinios", "XXI amžius".
Ačiū Tau, Viešpatie!
Viešpatie, kokia tai malonė, kad mums leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte per savo Bažnyčią pratęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų dienų principą: daryti, nesidairant, ką kiti daro, o daryti visa, ką galiu čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus Myli.
